Kokios šunų veislės tinka rogių vedžiojimui?

Malamutas, viena seniausių rogių šunų veislių, yra stiprus ir tvirtas, išvestas vežti sunkius krovinius. Jie yra galingi ir nepriklausomi.

Sibiro haskiai, žinomi dėl savo ryškios išvaizdos ir mėlynų akių (nors jie taip pat gali turėti rudas, žalias arba heterochromatines akis), yra ištvermės bėgikai. Jie žinomi kaip vikresni, palyginti su malamutais, ir naudojami lengvesniems kroviniams vežti ilgomis distancijomis.

Kilę iš Sibiro, samojedai buvo naudojami ganymui, medžioklei ir rogių tempimui. Jie turi pūkuotą baltą kailį, kuris apsaugo nuo šalčio.

Ši veislė turi ilgą darbo su Grenlandijos inuitais istoriją. Tai tvirti ir atsparūs šunys, naudojami sunkioms rogėms traukti.

Skirtingai nuo Sibiro haskio, Aliaskos haskis nėra grynaveislis, o šunų rūšis ar kategorija, specialiai veisiama dėl jų gebėjimo traukti roges. Jie yra įvairių veislių mišinys, dažnai įskaitant Sibiro haskį, kurtą ir net vokiečių trumpaplaukį pointerį, siekiant išauginti greitą ir efektyvų rogių šunį.

Tai viena seniausių ir rečiausių darbinių arklių veislių Šiaurės Amerikoje. Jie yra stiprūs ir žinomi dėl savo traukos jėgos.

Činukas, kilęs iš Naujojo Hampšyro, JAV, buvo išveistas kaip rogių ir traukos šuo. Jis žinomas dėl savo jėgos, ištvermės ir draugiško būdo.

Nors Norvegijos elkhaundas pirmiausia žinomas kaip medžioklinis šuo, jis taip pat buvo naudojamas rogėms traukti, ypač gimtojoje Skandinavijoje.

Tamaskano terjerai, palyginti nauja veislė, buvo išveisti taip, kad atrodytų kaip vilkas, bet turėtų darbinio šuns temperamentą. Jie buvo naudojami kai kuriose rogių važinėjimo veiklose.